Lanzerotė

Ketvirta pagal dydį Kanarų sala labiausiai nutolusi į Rytus. Nuo jos tik 125 km iki Afrikos krantų. Iš pirmo žvilgsnio Lanzerotė atrodo negyvenama ir laukinė, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Augalai (krūmai, žolės ir vynuogynai) turėjo prisitaikyti, prie sudėtingų sąlygų – čia retai lyja, dirvožemis skurdus, šilta, drėgna ir vėjuota. Ši sala kitokia,  ir ne tik lyginant su kitomis Kanarų salomis. Nieko panašaus į ją, matyt, pasaulyje nėra. Lanzerotės peizažas atrodo lyg iš kito pasaulio. Ne veltui vietiniai gyventojai paprastai sako, kad Dievas užmiršo Lanzerotę septintąją sutvėrimo dieną. Tai 100-o ugnikalnių sala, ugnikalnių, kurie vis dar aktyvūs. Dėl stipraus vėjo šią salą ypač mėgsta buriuotojai, banglenčių bei jėgos aitvarų mėgėjai. Šioms sporto rūšims čia labai palankios sąlygos. O visus kitus turistus ir laukinės gamtos mėgėjus čia atvilioja balto smėlio paplūdimiai ir skaidri jūra.